1.

Karo Dvasia

Dunda žemė,staugia vėjas
Aš nuožmus mirties skelbėjas
Vis lekiu pirmyn.
Ten verpetai sukūriuoja,
Liepsnomis dangaus gaisruoja,
Ei, tolyn, tolyn!
Kas čia stovi man ant tako?
Tavo brolis – jis atsako,
Brolis? – a, tai tu...
Ir pamatęs jojo spalvą
Brolio priešininko galvą
Perskėliau kardu...

Stūmė pajėgos pritvinę
Pult į priešininkų minią
Nuo geismų alpau.
Šėlau pirmąjį nužudęs
Ir kraujuose jo papludęs
Širdį išlupau...
Dunda žemė, staugia vėjas
Aš nuožmus mirties skelbėjas
Šėlstu kaip audra.
Čia žaibai, tenai perkūnai
Ris visus mirties siaubūnai
Gailėsčio nėra!

2. Iš Nualinto Krašto (Kai Nieko Nebelieka...)

Kuomet nutrūksta kanklių stygos
Ir baltinius nuspalvina vaidilos kraujas
Kuomet artojas ardamas sudeginta rugių lauką žemėje randa kalaviją
Kuomet grižusį iš kelionės namo sūnų pasitinka degėsių kvapas ir
artimųjų vėlės
Kuomet nualintoj ir iškankintoj žemėj
Plyti dykra
Kuomet gal net baisiau nualintoj ir iškankintoj širdy
Plyti tuštuma
Nelieka nieko kito, tik griebtis ginklo ir lėkt su vėju
žemių pavergtų teriot!

3. Vilkalokiai

Išvaduota jėgų tamsoje išaustų
Dvasios gelmėse bunda galia
Dovanota rūsčių žvėriaveidžių Dievų
Virš kariaunos iškyla kruvina vėliava
Urzgia, staugia kariai, nuramint nepavyks
Kraujo troškulio jų aršiose širdyse
Kojos neša pirmyn, akys ieško aukos
Mušio pradžią paskelbs nuridenta galva
Užvaldo krauju persisunkus aistra
Ir akys įsiplieskia pykčio liepsna...
Kraujas trykšta stulpais, stojas piestu žirgai
Iš žaizdų kamuoliais veržias žuvusių vėlės
Lauką gaubia migla, apžavų sukelta
Iš landynių savų protuos smelkiasi žvėrys
Temsta akys karių, aptaškytos krauju
Tai, kas buvo žmogaus, tapo valioj žvėries
Ginklus keitė nagai, veidai virto nąsrais
Priešą griebus ranka traiškė lokio jėga
Pagimdyti vilku ir žindyti krauju
Priešų kaukolėm žaidę užaugę miške
Karo meną įvaldę iš Dievų uždraustų
Gimę tam, kad numirtų mušio lauke
Verdantis kraujas trykšta jėga
Mirties sėkla pasėja priešų širdyse
Siaubas skaidė plačias maldininkų gretas
Mirtis mynė jų vėliavas žemėn
Kraujy skendo balti kryžnešių angelai
Kryžium liko gulėt daugel kūnų kryžmų
Melskis ar nesimelsk savo dievui, šunie
Svetimšali kryžiuotu apsiaustu
Tavo vardą ant žemės parašysiu krauju
Ir išplešiu šuns širdį iš krūtinės tavos
Su krauju atėjęs iš seniausių laikų
Tartas siaubo sukaustytom lūpom
Širdyje išraižytas nagu, paslėptas randu
Užkeiktas kario ženklu vardas...
VILKALOKIAI!

4. Tolstant Krantams

Kur tavo laivai, Kunigaikšti Tvartiki?
Išskrodę vandenis, terioję svetimus krantus...
Kur vikingų, kryžeivių galvos...?
Kadaise puošusios tavos pilies vartus...

Liejasi toliai, tyla balsai, kalavijas pašonėj...
Tolstant krantams... tolstant krantams...

Kur tavo kariai, Kunigaikšti Lamiki...?
Prieš kuriuos klupo narsiausi vadai...
Kur pergalės baltosios burės...?
Kodėl nebegaudžia Apuolėj ragai...?

Grįžkit balta puta!

Kur tavo sūnūs, motina Kurša
Ko tuštumos nykiom spalvom pasdabinai...
Ko nutilo kalba, kur išėjo Dievai?
Kur juos visus ugniniu laivu išplukdei?

Ugnyje lieku vienas su Jūra...kelią rodo varnai...
Tolstant krantams... tolstant krantams...

5. 997

Ragaudami kraujo raudono lašus
Iš naujo atgyja ginklai
Pabunda, prisikelia karo vadai
Užstaugia išalkę vilkai...
Vytie! Pūsk ragan!
Kviesk visus vyrus karan!
Pūsk! Pūsk stipriau!
Įbaugink atėjūnus!
Ridenos makaulės lenkų, vokiečių
Ir mums svetimųjų dievų
Klūpojo prieš prūsą šunų pranašai
Drebėjo nuo josios sūnų
Dink! Ten iš kur atėjai! Dink!
Mirk! Atsibastęs šunie! Mirk!
Ei! Galąsk ginklus aštriai!
Kardą kelk aukštai!
Kraujo negailėk!
Tiek amžių gyvavus didinga tauta
Valdyta valdovų narsių
Išnyko prilietus kryžiuota ranka
Bet vis dar rusena liepsna mumyse
Kas pardavė mus, kas gi pardavė mus?
Po tūkstančio metų kovų kruvinų
Atminus savuosius vardus
Barzdoti valdovai sugrįš iš dausų
Atkeršyt už savo sūnūs
Po tūkstančio metų...po tūkstančio metų kovų...
Būkit pagarbinti kariai,
Kovoję tiek ilgai,
Išėję milžinai...
Jei suklupo karžygiai
Pasidavė vadai,
Būk tas, kuris nesuklupo!
Po tūkstančio metų kovų...

6. Mėnulio Karūnos Kautynės

Vasario šiaurys kinkė vėjus namon
Perpjautom gerklėm inkštė vokiečių šunys
Varnai suko ratus virš degėsiu krūvų –
Livonija puolė po kojom lietuvių!
Kas svetima buvo šiai žemei šventai
Išnyko su dūmais, krauju nutekėjo,
Kur dar prieš dvi saules skambėjo
Keista gargaliuota kalba
Dabar plytėjo dykra
Ir žiežirbom vėjas kalbėjo.
Pažvelki, kryžeivi, į mano akis
Kas tai per šviesa, kuri sklinda iš jų
Kur daužo į šipulius tavo niekšišką žvilgsnį!
Kas tai per ugnis, kuri dega širdy
Kur liepsnoja juoda nekentimo liepsna
Kas tai per jėga, kuri rankom plikom
Traiško tave geležinį!
Girgždėjo apkrauti rogių kaustytų rėmai
Džiugiai prunkštė žirgai
Namų vėją užuosdami
Pergalės grobį ant kupros
Pergalės šlovę širdy
Nešės lietuviai
Kunigaikščio Treniotos namo vedami
Paskendusią išdavystėje
Rygą jau gaubė tamsa,
Kryžnešių išverstskūrių būriai
Pasaloj laukė lietuvių
Nakties danguje sidabriniu kardu
Debesis skrodė Mėnulis
Kažkur tolumoj nuaidėjo
Stovyklos sargų aimana.
Lyg kraupiausiam sapne
Aplink sujudo tamsa
Mirtina mėnulio šviesa
Sužibo kardų ašmenyse
Kas priešų liko gyvas
Dėkojo saviems nelabiems ir šventiems
Kad išnešė niekšišką kailį
Iš gniaužtų lietuvių
...Tokių nedaug buvo!

7. Sakmė Apie Ugninę Širdį

Karžygiai juodvarnių sparnais
Sukėlė viesulą kraujuojančiam danguj
Dievai suėję nukalė ir sviedė
Akmens tvirtumo širdį žemėn...
Perskrosdama tuštybės paliestas erdves
Ir danguje nupiešus žaibo ženklą
Ji miegą plėšančiu trenksmu palietus žemę
Pažiro širdyse galybe kibirkščių...
Ta kibirkštis manoj akmens širdy
Įsiplieskė liepsna sudegindama melą
Sustaugęs blogį drąskančiu balsu
Gimiau ŽMOGUM, Vaiku Senolių žemės
O žiežirba tuštybės apsėstoj širdy
Įsiliepsnok neužgesinama liepsna
Suteik žvėries jėgos ir dievo išminties
Kad žemę savo šventą atgaivinčiau!

8. Amžiams...

(outro)