1. Vilkolakiai

Aš vienas miške tarp medžių šešėlių,
Pakyla vėjas, tolumoje staugia vilkai.
Pilnaties šviesa, vaizdai susilieja,
Virsmas į vilką klaikiam staugime.

Kažkur už jūrų marių, kur baigiasi jūra,
Su mistiniu vėju per Tamsos Gelmes,
Eina vilkolakiai prie Pragaro Vartų,
Kur paslėpti lobiai auksu neįkainojami.

"Meditacija su Vilko Runa
Užpildo sąmonę ir išstumia visa kita.
Matau juodą Runą herbe ant raudonų durų,
Už šių durų stovi didžiulis vilkas,
Jis mano draugas, jis mano brolis,
Jis dalis manęs, jis tai aš,
Jo kūnas tampa mano kūnu,
Jo kraujas tampa mano krauju,
Jo sąmonė – mano sąmone,
Jo instinktai – mano instinktais."

2. Pakol Dega Laužai

Laužai... Šią paslaptingą naktį
Daugybė jų dega tolumoje,
Tyla... pasigirsta pelėdos riksmas,
Tai – ženklas.

Ugnies jėga užpildo viską aplinkui,
Prasiveria Kosmoso Gelmė.
Kibirkštys sprogsta ir neša
Į begalinę erdvę.

Aš matau degančias akis,
Deive Gabija, saugok Ugnies Kelyje.

3. Ugnis Kyla Virš Ąžuolų

Skrisk su užkeiktu vėju į tolį
O kunigaikšti liūdesio ir nevilties,
Nešk mano skausmą į prarastą šalį,
Atgimstančias vizijas iš praeities.

Kraujo lietus pamirštosios didybės,
Tai liūdnos ašaros žemės gelmių,
Atodūsiai veržias pro miglą ir tylą,
Ugnis kyla virš Ąžuolų...

Ir ta jėga, kuri drebino žemę,
Tebūna mano galybės jėga,
Tegu griaudžia žaibai, aš jau einu
Su vėju ir ugnim...

Ten paslėpta Išmintis
Užrakinta giliausiuose požemiuose.
Ten paslėpti Raktai
Nuo durų į amžinybę.

Per medžių šaknis į požemio šalį,
Per tunelį tamsų į Žemės gelmes,
Jau netoli tamsi ugnies jėga,
Liejas ir veržias iš Užburto Rato
Į paslėptus slėnius apgaubtus migla,
Kyla į viršų šėlstanti Audra.

Galinga jėga sudrebina žemę
Virš didingų kamienų senų Ąžuolų,
Įsiliek į mane, o Didybės karaliau
Kuomet aš į ugnį einu.

4. Begeyte Peccolle

O galingasis Tamsos Valdove,
Kuris savo galybei neturi vardo.
Šaltas, tamsus ir nešantis mirtį,
Kviesk savo tarnus, kad atliktų savo pareigą.

Vaitojantis Šiaurės vėjas,
Naktis beribė ir juoda.
Tik Ugnį skleidžia mano Kardas
Ir kviečia magiškas jėgas.

Gyvatės apraizgo nuogą kūną,
Čiulpia paskutines gyvybės sultis.
Amžinu miegu užmiega tie
Ant kurių krito Pikulio prakeikimas.

O tu ateik, Tamsos Valdove,
Apgaubtas savo paslaptim,
Nunešk mane į savo Gelmę
Kur liksiu vienas su Mirtim.

Krintantys lapai Nebūties
Susilieja su miško garsais.
Žvaigždės užgeso
Nujausdamos mirtį.
Pelėdos riksmas tamsiam miške,
Nurimsta vėjas.
Tyla ir skausmas...
Viskas jau baigėsi...

5. Jie Ateis...

Kažkur giliai tamsioje karalystėje,
Tarp šešėlių tūno tyloje,
Jie, ateinantys ir keliantys baimę,
Paslaptingi tamsos kariai.

Karas jų nuostabiausias kūrinys,
Žmonių skausmas jiems didžiausia palaima.
Apokalipsės vizijos
Sukeltos jų liūdnų giesmių.

Daugėja žmonių, stiprėja jų galia,
Balsai pasąmonės gelmėje,
Jie ateinantys ir nešantys mirtį,
Paslaptingi tamsos kariai.

6. Rudens Miško Šnabždesiai

Paslaptingi balsai...
Žodžiai iš Nežinomybės
Paslėpti tarp medžių šešėlių.

Jie saugo paslaptį seną,
Kurią žinojo senovės žyniai.
Nukritę ir pageltę lapai
Kažkada senai, senai, senai...

Šnabždesiai...
Žodžiai iš Nežinomybės,
Liūdni bedugnės balsai.

Kai ateina Ruduo
Su niūriais ir ilgesingais vaizdais
Užpildančiais mano sielą,
Iki giliausių gelmių.

Krinta lapai... Krinta lapai...

7. Tai Bus Mano Triumfo Valanda

Mano pily dega laužai,
Aš tariu užkeikimą.
Pragaro Vartai prasivers nelauktai
Bundantys sielos troškimai,
Užges žiburys, tiesiu rankas
Į bundančią galią tamsybės
Tarp ugnies grėsmingų atšvaitų.

Šaukiantis kardas, runų galia
Sukelia vizijų audrą.
Chaosas atgyja, siela šėlsme,
Balsai iš požemių gaudžia,
Ugnis tarp ragų, Raguotojo Dievo
Akys tamsesnės už Tamsą,
Tai bus mano triumfo valanda.

Pikti veidai, demonų atvaizdas,
Nakties šešėliai, beribė tuštuma.

Leisk uždegti ugnį ir eiti į Nebūtį
Kur mane pasitiks nauja aušra.

Dek ugnie, nešk mane!

8. Kirsk, Medeine, Kirsk

Tarp tamsių miškų klaidžiojo dvasia,
Ji liūdna ir pikta,
Klajoja nerasdama vietos
Apleista ir pamiršta.
Jos kūnas gražiausios merginos,
Bet vidus piktos gyvatės,
Medeinės tamsioji pusė,
Griaunanti gamtos jėga.

Jos merginos vilioja savo kerais
Pasiklydusius miške,
Ir tie, kurie nesuras Kelio Atgal,
Nesulauks ryto aušros.
Mirties bučiniai piktųjų gyvačių
Pražudo beprasmes sielas,
Ir jei matai Ugnį jos akyse
Tu eisi kartu...

Silpnieji triumfuoja,
Išsekusi jos galia
Liūdna ir pikta...
Kirsk, Medeine, kirsk!

9. Dvasklajys

(инструментал)

10. Untitled

(инструментал)